Šv. Kotryna Aleksandrietė

„JIS YRA MANO GARBĖ, MANO MEILĖ IR MANO DŽIAUGSMAS.“

Šv. Kotryna Aleksandrietė

Kotryna (iš graikų k. – visada skaisti), kaip teigia istoriniai šaltiniai, gimė ir gyveno Aleksandrijoje, Egipto sostinėje, IIIa. pab. – IVa. pr. Legendoje rašoma, kad Kotryna buvo Kipro karaliaus Cortus‘o vienintelė duktė. Ji buvo apdovanota visais žemiškais privalumais: išmintimi, tvirta valia, iškalba, drąsa. Garsėjo ir tuo, kad buvo labai mokyta: turėjo puikų teologinį ir filosofinį išsilavinimą, mokėjo daug kalbų. Kadangi Kotryna kilusi iš karališkos giminės, mene ji vaizduojama su karalaitės karūna ant galvos.

Šv. Kotryna, žinodama, kas ji yra ir kuo apdovanota labai tuo didžiavosi ir troško sau jaunikio, kuris atitiktų jos kilmę, grožį, išmintį. Jos puikybė ir išdidumas skaudino motiną, kuri slapta išpažino krikščionių tikėjimą. Didžiulis rūpestis paskatino ją su dukra nueiti pas atsiskyrėlį klausti patarimo. Atsiskyrėlio išmintis padarė didelį įspūdį Kotrynai, o jis pramatė koks Sužadėtinis skirtas šiai jaunai mergaitei. Kotryna pasinaudojo jo patarimu kreiptis į švč. Mergelę Mariją, kad Ji padėtų atrasti ir pažinti jai skirtąjį Sužadėtinį. Dieną ir naktį ji šaukėsi Dangiškosios Motinos pagalbos ir vieną naktį išvydo Gražiąją ponią su Kūdikiu ant ranku. Tačiau Kotryna nepatiko Kūdikiui, nes ji dar nebuvo pasikrikštijusi. Išorinis grožis, juk neatspindi vidinio grožio. Taigi, paskatinta Marijos ji vėl nuvyko ps atsiskyrėlį. Pamokyta tikėjimo tiesų mergina buvo pakrikštyta ir tapo uolia krikščione. Jai vėl pasirodė Dangiškoji Motina Marija su Kūdikiu ant rankų. Dabar ji galėjo matyti Jo veidą ir kalbėtis su Juo. Kūdikis pasakė, kad ji jau galinti būti Jo sužadėtine ir užmovė jai ant piršto žiedą. Jos gyvenimas pasikeitė. Kotryna perėmė Jėzaus Kristaus mokymą ir savo gyvenimu Jį liudijo.

Atėjus laikui Kotryna turėjo galimybę įrodyti savo pašaukimo tvirtumą. Prasidėjo ilgi ir žiaurūs krikščionių persekiojimai. Į Aleksandriją atvyko imperatorius Maksiminas patikrinti kaip vykdomi krikščionių persekiojimo įsakymai. Jis surengė šventę ir liepė aukoti dievams aukas. Kotryna matydama kiek daug žmonių yra klaidinami taip pat nuėjo į šventyklą. Jos išmintinga ir drąsi kalba padarė įspūdį imperatoriui. Imperatorius su ja elgėsi labai pagarbiai, nenubaudė jos, bet ir toliau bandė aukštinti savo tikėjimą. Tačiau pastebėjęs, kad mergaitė labai išmintinga pasiūlė jai padiskutuoti su filosofais. Kotryna sutiko.

Imperatorius per savo pasiuntinius sukvietė 50 pačių geriausių filosofų ir oratorių, kad šie paveiktų mergaitės pažiūras ir gražintų ją prie senojo tikėjimo. Mokslininkus stebino tai, kad tokiai gležnai mergaitei įveikti reikia tiek daug mokytų vyrų. Jiems atrodė, kad tam užtektų vien mokinių. Visi imperatoriaus rūmai nekantravo. Prasidėjo lauktos diskusijos. Kotryna nė kiek neišsigando pamačiusi tokį gausų vyrų būrį, kurie niekinamai žvelgė į ją. Kaip pasakojama legendoje, sustiprinta Mykolo Arkangelo ji meldėsi ir tikėjo, kad Dieviškoji Išmintis bus šalia jos ir padės. Ji turėjo pavydėtiną kalbos jėgą, karštai dėstydama savo argumentus ji vieną po kito nurungė visus filosofus. Įtampa pasiekė aukščiausią tašką, kai šie turėjo pripažinti pralaimėjimą. Imperatorius prašė, kad jie kaip nors atremtų Kotrynos teiginius, tačiau šie pripažino, kad nė vienas iš jų negali prieštarauti tai tiesai, apie kurią kalba mergaitė.

Visi mokytieji filosofai atsivertė ir priėmė krikščionių tikėjimą. Pilnas įtūžio ir pykčio imperatorius liepė užkurti laužą ir sudeginti juos visus. Naujieji Kotrynos draugai meldė, kad ji išmelstų iš Dievo jiems malonių ištverti visas tas kančias. Kotryna guodė juos ir prieš žengiant jiems į ugnį peržegnojo juos. Jų elgesys, prie tikrojo tikėjimo patraukė daugybę kitų stabmeldžių.

Nepaisant visų įvykių, imperatorius Maksiminas labai žavėjosi Kotryna. Jis rodė jai meilę ir siūlė jai tapti pirmąja dama po imperatorienės, jei tik ji atsisakysianti savo tikėjimo. Tačiau Kotrynos tikėjimas buvo nepalaužiamas, ji tvirtai išpažino esanti Kristaus sužadėtine ir mieliau pasirenkanti kankinimus, kuriais ji užsitarnausianti dangų, nes per tai prie tikrojo tikėjimo bus patraukta dar daugiau žmonių. Matydamas, koks nepalaužiams yra jos tikėjimas, imperatorius liepė dvi valandas plakti jos kūną jaučio gyslomis, vėliau ji buvo įmesta į kalėjimą, kur 12 dienų buvo marinama badu. Tačiau Dievas neapaleido savo išrinktosios ir atsiuntė balandį, kuris ją maitino. Jėzus pasirodydamas ją vis stiprino ir ruošė naujiems išbandymams. Valdovo geidulinga meilė Kotrynai peraugo į beribę neapykantą. Nepavykus įkalbėti atsisakyti tikėjimo imperatorius gąsdino Kotryną įsodindamas ją į bausmės vykdymo mašiną. Tai buvo du ratai, prismaigstyti aštrių peilių, kurie sukosi į vieną pusę, o kiti du į kitą, kad po truputį draskytų kūną ir ilgai kankintų. Tačiau jos tai visiškai neišgąsdino ir ji tik dar labiau meldėsi, kad Dievas parodytų stebuklą ir sunaikintų kankinimo įrankį. Staiga ratas sulūžo, o ji, nesužeista, liko stovėti ant žemės. Žlugo dar vienas imperatoriaus planas, tačiau savo ketinimų jis neatsisakė. Kotrynai buvo nukirsta galva. Čia Dievas padarė dar vieną stebuklą – vietoje kraujo pradėjo lietis pienas.

Kad budeliai neišniekintų jos kūno po mirties, Viešpats išpildė dar vieną jos norą: angelai slapčiomis paėmė jos kūną ir palaidojo ant Sinajaus kalno.

Lietuvių liaudies mene šv.Kotryna Aleksandrietė vaizduojama stovinti, apsirengusi puošniais rūbais, su karūna ant galvos. Vienoje rankoje laikanti palmės šakele, o kita ranka prilaikanti šalia stovintį ratą. Gali būti vaizduojama rankoje laikanti mažą ratą. Atributiką gali papildyti ir kalavijas, laikomas rankoje, tuomet ratas stovi šalia. Ratas gali būti su vinimis ar be jų, sveikas arba sulūžęs. Suknelės dažomos balta, mėlyna spalvomis, dekoruotos taškais, pagražintos aukso apvadais ar plačia raukta apykakle, pečius dažnai gaubia apsiaustas. Gali būti vaizduojama ir su trumpesne tunika virš suknelės. Šv. Kotryna visuotinai laikoma mokslo ir žinių, filosofų, mokinių ir mokyklų globėja.